Nuskambėjo šeštoji stovykla „Suvalkijos žali sodai“
Birželio 28 – liepos 2 dienomis Veiverių kultūros laisvalaikio centre, Skriaudžiuose, aidėjo kiekvienas kultūros centro kampas - einant pro šalį buvo galima išgirsti vienus skudučiuojančius medžių pavėsyje, kitus „ant padangų“ grojančius armonika ar kanklėmis. Čia skambėjo jau šeštoji etnomuzikavimo ir liaudies amatų stovykla vaikams ir jaunimui „Suvalkijos žali sodai“. Šiais metais susirinko net 40 stovyklautojų, kurie mokėsi groti, dainuoti bei šokti. Taip pat kiekvienas stovyklautojas iš molio bei vilnos gaminosi įvairius darbelius. Kaip ir kasmet stovykla galėjo didžiuotis gausiu ir labai profesionaliu mokytojų būriu: kankliuoti ir armonika groti mokė KU Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros docentas, skriaudiškis Vytautas Alenskas; kankliuoti ir skudučiuoti mokė Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriaus muziejininkė, dr. Laura Lukenskienė su sūnumi Imantu Lukensku (smuikas); groti lamzdeliu bei armonika mokė Birštono meno mokyklos vyr. mokytojas, Birštono kultūros centro folkloro ansamblio „Raskila“ vadovas, Algirdas Seniūnas; kankliuoti taip pat mokė ilgametė Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ dalyvė, buvusi ansamblio „Kankliukai“ vadovė ir įkūrėja Vilma Pučkienė; šokti bei dainuoti mokė Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytoja ekspertė, metų mokytoja, Birštono kultūros centro folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Roma Ruočkienė; prisijaukinti molį bei vilną mokė keramikė Audronė Šlyterienė.
Stovyklautojai buvo suskirstyti į penkis būrius, kuriems vadovo puikūs vadovai: Virginija Lenkauskienė, Audronė Šlyterienė, Rūta Petravičienė, Rūta Ulevičiūtė ir Lukas Macijauskas. Būrio vadovų darbas buvo nelengvas – ir ašarų pasirodydavo, ir ožiukai iš gretimos sodybos kartais atbėgdavo. Tai jie kiekvienam stovyklautojui buvo „mama“ ir „tėtis“ palydėdavę ledų nusipirkti, duše nusiprausti ir ašarą nubraukti.
Stovyklos programa kiekvieną dieną buvo panaši – apie keturias valandas kasdien stovyklautojai mokėsi groti pasirinktais instrumentais, vieną – dvi valandas dainuoti, šokti ar molį minkyti. Kiekviena diena baigdavosi „vakaro programa“, kuri, turbūt, paliko daugiausia įspūdžių. Priešpaskutinę dieną visi stovyklautojai aplankė Skriaudžių buities muziejų bei senųjų kanklininkų kapus. Šeštadienis – paskutinė stovyklos diena, kuri nuaidėjo nuoširdžiu ir šiltu stovyklos uždarymo koncertu, kuriame pasirodė visi stovyklautojai. Ne vienas iš jų nustebino užgrojęs instrumentu, kurio prieš stovyklą nebuvo nė rankose laikęs.
Visas kultūros centro, mokytojų bei būrių vadovų kolektyvas tikisi, jog kiekvienas stovyklautojas į namus sugrįžo su naujais patyrimais, noru šokti, dainuoti, groti bei tęsti unikalias lietuvių liaudies tradicijas.
